R. Dakševič nuotr.
Per Gailestingumo kongresą Vilniuje vykęs susitikimas su tėvu Chrisu Alaru buvo skirtas išskirtinei, visais laikais žmogų kamuojančiai problemai – savižudybei. Ar įvykusi savižudybė užveria vartus į dangų? Susidūrę su artimųjų pasitraukimu iš gyvenimo žmonės patiria neviltį ir kaltę. Mirtis įvyko, o ką nors pakeisti atrodo nebeįmanoma. Bet ar tikrai?
Susitikimas prasidėjo t. Chriso asmenine istorija. Jo šeimą ištiko tragedija – nusižudė Chriso močiutė. Močiutės pasitraukimas iš gyvenimo paliko didelį skausmą ir tylą. Apie įvykį nebuvo kalbama. Tuo metu buvo paplitęs įsitikinimas, kad nusižudęs žmogus neabejotinai pasmerktas. Sulaužomas įsakymas „Nežudyk“, o tai – mirtina nuodėmė. Atgailauti žmogus nespėja. Viskas nuspręsta, todėl apie įvykį nekalbama ir nieko nedaroma, nes daryti nebėra ką.
Laikui bėgant šį požiūrį pakeitė gilesnis Bažnyčios mokymo pažinimas. Per išpažintį Chrisas Alaras pirmą kartą išgirdo Katalikų Bažnyčios mokymą apie žmogaus atsakomybę ir laisvą valią. Kad nuodėmė būtų mirtina, žmogus turi norėti ją įvykdyti, būti sąmoningas ir nuodėmę pasirinkti laisva valia. Dažnai manoma, kad savižudybė yra sąmoningas ir laisvas sprendimas, tačiau tikrovė kur kas sudėtingesnė. Gyvybę sau nutraukti pasiryžęs žmogus dažniausiai ilgai kovoja su nepakeliamu vidiniu skausmu, depresija, neviltimi ar liga. Tokios būsenos gali stipriai apriboti žmogaus gebėjimą laisvai ir racionaliai apsispręsti.
T. Chrisas Alaras atkreipė dėmesį, kad depresija yra viena didžiausių žmoniją kamuojančių ligų. Mes sprendžiame, kaip kovoti su vėžiu ir širdies ligomis, tačiau daugiausia žalos padaro sielos ligos. Statistika rodo, kad JAV maždaug kas trisdešimt sekundžių kas nors bando nusižudyti.
O kas po mirties?
Svarbi susitikimo dalis buvo skirta klausimui, kas vyksta po mirties. Krikščioniškoji viltis skelbia, kad mirtis nėra pabaiga. Nors kūnas lieka žemėje, žmogaus siela tęsia kelionę pas Dievą. Laikų pabaigoje, Kristui sugrįžus, kūnai bus prikelti ir atnaujinta kūrinija taps tobula. Nebebus ligų, karo, skausmo, depresijos ar mirties. Dievas nesunaikins pasaulio, kurį pats sukūrė ir pavadino geru. Jis sunaikins nuodėmę ir blogį. Visos problemos yra laikinos, laiku atėjus jų nebeliks.
Chrisas Alaras nemažai dėmesio skyrė ir Dievo gailestingumo temai. Galvojama, kad nusižudęs žmogus nebeturi galimybės atgailauti. Iš tiesų Dievas nėra apribotas laiko. Pasak šv. Faustinos regėjimų, paskutinėmis gyvenimo akimirkomis žmogui gali būti suteikta ypatinga malonė atsigręžti į Dievą. Sekundės dalies, kol iššauta kulka pasiekia galvą, gali užtekti išgelbėti žmogaus sielai.
Dėl šios priežasties Bažnyčia meldžiasi už savižudžius. Maldos nepraranda prasmės net ir po žmogaus mirties. Dievas yra už laiko ribų, Jam nėra nei praeities, nei ateities, todėl ir mes galime melstis, kad pasiryžusieji atimti sau gyvybę mirties akivaizdoje atpažintų Kristų, atgailautų ir laimėtų amžinąjį gyvenimą. Krikščionis turi išsaugoti viltį ir melstis už tuos, kurie yra iškeliavę. Dievui nėra negalimų dalykų.