E. Levin nuotr.
Ketvirtąją Gailestingumo kongreso dieną per popietinį susitikimą dr. Saulius Matulevičius pažvelgė į dirbtinio intelekto kuriamą pokytį mūsų istorijoje. Kalbėtojas pristatė šį pokytį ne kaip egzistencinę grėsmę ar revoliuciją, o kaip neišvengiamą modernybės tikslą –progreso pažado varomos Apšvietos epochos baigiamąjį veiksmą, kulminaciją.
Dr. Matulevičiaus požiūriu, modernybė pasižymi tuo, kad visa yra susisteminta, atkartojama, padauginama ir nuspėjama. Kalbėtojas pristatė tai kaip simetriją – mąstymą pagrįstą modeliais, taisyklėmis, efektyvumo siekiu. Mūsų aplinka, žinojimas, darbas – tai įvairūs vienas su kitu sujungti simetrijos sluoksniai: simetrija programavimo kalbose, simetrija infrastruktūroje, simetrija enciklopedijose ir vadovėliuose, simetrija moksle, simetrija ekonomikoje ir t. t.
Kalbant apie tokią sistemą, dirbtinis intelektas tampa tik galutinis šio simetriškumo taškas. Jis sujungia šias simetriškas sistemas ir išreiškia supersimetrišką sistemą.
Apšvieta įpareigojo žmogų taikytis prie sistemos, o visa, kas sistemai netinka, kas asimetriška – atidėti į šalį. Taip menai, muzika iš integralaus bendrojo lavinimo perkelti į konservatorijas, meno mokyklas. Mistifikuoti ir nurašyti kaip asimetriški. Matematika, tikslieji mokslai tapo mūsų švietimo sistemos šerdimi. Bet net ir matematika tapo supaprastinta: virto algoritmais grįstu uždavinių sprendimu, o ne visatos kalba.
Apšvieta turėjo atsakymą, kas padaro žmogų žmogumi: protas ir gebėjimas savarankiškai mąstyti priežastiniais ryšiais, tvarkingai kaupiant žinias. Šio trijų šimtų metų projekto rezultatas – žmogus, išvystęs vieną (simetriško mąstymo) pusę ir apleidęs kitą (asimetriškąją).
Ir čia ištinka paradoksas: mašina, sukurta simetrijos pagrindu, mus perspjauna: žmogus sutinka pats savo atspindį, tik daug efektyvesne forma. Kas tuomet lieka žmogui? Kas yra unikaliai žmogiška?
Kam DI kels didesnių iššūkių?
300 metų šis klausimas buvo nustumtas į paraštes ir apie jį viešai nediskutuota. Tačiau mašina mus priverčia vėl į jį atsigręžti. Anot Sauliaus, šis klausimas, keliamas dirbtinio intelekto kontekste, kviečia mus atsigręžti į mūsų asimetriškąją pusę – į gebėjimą žengti žingsnį už įsteigtų taisyklių lauko ir klausti: kodėl? O kas jeigu? Šie klausimai nepriklauso simetriškumo laukui.
Asimetriškumas susijęs ir su mūsų atvirumu Transcendencijai, kuri neaprašoma taisyklėmis, neuždaroma į logišką, metodišką aprašymą. Asimetriškumas yra pajėgus priimti Apreiškimo slėpinį ir į jį atsiliepti.
Čia dr. Saulius Matulevičius, analizuodamas žmogaus būklę ir tos būklės vienpusiškumo išryškėjimą dirbtinio intelekto akivaizdoje, tęsia su viltimi, kad šis mūsų skurdo suvokimas neišvengiamai ves mus į simetriškumo ir asimetriškumo integraciją.
„Dirbtinio intelekto era bus iššūkis tiems, kurių asimetriniai gebėjimai buvo suardyti“, – teigia dr. Matulevičius, iliustruodamas, kad darbus, kurių pagrindinės funkcijos susijusios su duomenų apdorojimu, skaičiavimu, procesų dėliojimu, pakeis dirbtinis intelektas. „Dirbtinio intelekto era bus palanki tiems, kurie gebės mąstyti asimetriškai – turės drąsos bandyti naujus dalykus“, – tęsė kalbėtojas. – Naująją supersimetrijos erą mes turėsime tyrinėti drąsiai, su moto „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Mums reikės švyturių, kuriuos popiežius Leonas jau įžiebia enciklikoje Magnifica humanitas“, – teigia dr. Matulevičius.
Taigi kartu su diskusijos dalyviais kalbėtojas pabrėžė, kad dirbtinio intelekto epochoje mūsų tikslas yra ne tik atnaujinti asimetrinius gebėjimus, bet ir integruoti simetriškumą bei asimetriškumą – siekti žmogiškosios pilnatvės.