Visi žmonės – tiek susituokę, tiek besilaikantys celibato ar dar nežinantys savo pašaukimo – yra pašaukti į vaisingą meilę. Santuokos sakramentą priėmę vyrai ir moterys ypatingu būdu kviečiami bendradarbiauti su Dievu Kūrėju per vaisingumą – vieną iš Jo dovanų žmogui. Vaisingumas yra dovana – kaip rega, klausa ir kitos žmogiškosios funkcijos. Dauguma žmonių mato ir girdi, bet ne visi. Panašiai ir vaisingumas nėra savaime suprantamas dalykas – ne visi sutuoktiniai gali susilaukti vaikų.
Apie vaisingumo dovaną Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongrese kalbėjo Ingrida Jazgevičienė, vaisingumo pažinimo mokytoja, žmona ir penkių vaikų mama. Kasdienybėje Ingrida sutinka įvairių porų – ir patiriančių nevaisingumą, ir daugiau vaikų nebenorinčių. Nors problemos skirtingos, porų keliami klausimai panašūs: daugiau taip nebegalime. Kodėl taip nutiko mums? Kur yra Dievas?
Priimdami Santuokos sakramentą vyras ir moteris pažada vienas kitam, kad visą gyvenimą mylės sutuoktinį ištikimai ir vaisingai. Sudaroma nesulaužoma sandora su Dievu, Jis padeda ją įgyvendinti. Prie altoriaus besiartinantys žmonės eina savo kryžiaus link – turi mirti sau ir gyventi kitam. Todėl be santuokinio skaistumo džiaugsmingai gyventi santuokoje būtų neįmanoma. Žmonės linkę vartoti, egoizmas dažnai ima viršų – nors suvokiame, kad kitas žmogus yra dovana, dažnai esame linkę matyti jį kaip įgeidžius tenkinantį objektą.
Vaikai negaminami – jie priimami
Tas pats ir su vaisingumu. Tiek vaisingos, tiek nevaisingos poros neapsieina be maldos. Kitaip, pasak Ingridos, žmogų pagauna pasaulis, siūlantis begalybę būdų, kaip susilaukti vaikų arba nuo jų „apsisaugoti“. Vaikus galima „pasidaryti“ arba jų išvengti kontraceptiniais būdais. Kodėl Katalikų Bažnyčia nepritaria tokiam vaikų gaminimui? Nes vaikai ne teisė ir ne prakeiksmas – jie yra dovana.
Šventajame Rašte nevaisingumas visada yra susitikimo su Dievu vieta. Ne visos poros pašauktos į biologinę tėvystę, ne visos pakviestos tokiam vaisingumui. O kai kurioms Dievas patiki daugiau vaikų, nei jie planuoja – ir kokia tai garbė! Žmogus visada nori kontroliuoti, valdyti situaciją. O tam, kad priimtume, ką Dievas duoda, turime pasitikėti, kad Jis mus myli ir tai, kas dabar vyksta mūsų gyvenime, yra geriausia, kas gali vykti. Atsiduoti į Dievo rankas – tai pažinti savo vaisingumą ir nesavanaudiškai kurti šeimą.
Natūralus šeimos planavimas ar vaisingumo kontrolė?
Dažnas natūralų šeimos planavimą laiko katalikiška kontracepcija. Sąmoningai planuoti šeimą ir susilaikyti nuo jos pagausėjimo tada, kai tam yra rimtų priežasčių, nėra lygu naudoti kontracepciją. Vis dėlto natūralų šeimos planavimą naudojantys žmonės gali turėti kontraceptinį mentalitetą – valdyti savo vaisingumą egoistiškai, nepalikdami vietos Dievo veikimui. Pirmiau minėtų rimtų priežasčių Katalikų Bažnyčia neapibrėžia ir niekaip nepatikslina, o palieka porai pačiai spręsti, kas jų situacijoje laikytina rimta priežastimi. Tačiau svarbu savo vaisingumą atiduoti Dievui į rankas, pasitikėti, kad Jis viską žino geriausiai. Tada siekdami susilaukti vaikų (ar jų vengdami) nenusiliesime aukso veršio.
Nesame tobuli. Kad ir kaip gerai apie save galvotume, mums sunku pasitikėti Dievu: vieni Juo nuolat nepasitikime, kiti, nors ir stengiamės, kartais suklumpame, tačiau nei vieni, nei kiti nesame geresni. Prieš teisdami kitą privalome išsitraukti rastą iš savo akies, o tada gal net nesinorės kritikuoti brolio dėl krislo jo akyje. Dėl to mūsų laukia neišsemiamas Dievo gailestingumas. Kaip sakė Ingrida, „kiekvieną dieną galime apsispręsti – eiti dievop ar velniop.“