E. Levin nuotr.
Kunigo Ričardo Doveikos pristatyti nereikia. Kaip statomas Dievo Gailestingumo miestas, jis žino tiesiogine prasme – Pilaitės parapijos klebono rūpesčiu pastatyta Šv. Juozapo bažnyčia Vilniuje. Buvusiame tuščiame, žvyru ir keliais pavieniais medeliais padengtame lauke stovinti šventovė surenka minias tikinčiųjų ne tik šventadieniais.
Tačiau dėti plytas ir mūryti yra viena, o platinti Dievo link nukreipto gyvenimo žinią – visai kas kita. Laimei, Jėzus Kalno pamoksle (Mt 5, 1–12) paliko instrukciją, kaip kiekvienam iš mūsų tapti Gailestingumo miesto statytoju. Kunigas Ričardas ketvirtadienio popietę ir pakvietė į tai pasigilinti. Juoba kad šios kongreso dienos tema – Veiksmas. O ar yra koks kitas veiksmas, kurio vaisiai būtų tokie ilgalaikiai ir akivaizdūs kaip statybos?
Dauguma populiariausių Evangelijos ištraukų tikintiesiems gerai žinomos ir iškart kyla klausimas: ką naujo apie tai galime išgirsti? Yra Jėzaus pasakyti esminiai palaiminimai, pagal juos gyvenkime. Kam dar gilintis? Kun. Doveika priėmė nelengvą iššūkį pasakyti kažką naujo apie tai, kas daugkart girdėta. Kaip patyręs fizinės ir dvasinės bažnyčios statytojas, dvasininkas su jam būdingu įkvėpimu ir gebėjimu kalbėti ėmėsi veiksmo: pakvietė patogiai įsitaisyti, nurimti, stabtelėti mintimis. Tad darkart įsiklausykime į Jėzaus žodžius, kurie yra siektino krikščioniško gyvenimo santrauka.
Jėzaus Širdies autobiografija
Sakoma, prastas mokytojas, kuris negyvena pagal savo mokslą, arba nekoks lyderis, jei savo pavyzdžiu neskatina jį sekti. O Jėzus ne tik kvietė imti švelnų jungą, bet ir savo gyvenimo būdu parodė, kaip eiti su Dievu. Jėzus pats gyveno tuo, ko mokė. „Kalno pamokslas buvo dar vienas Dievo apreiškimas“, – teigė kun. Ričardas. Dievui apreiškus ir pakvietus, belieka ištarti TAIP.
Kalno pamoksle pasaulio logika ir Evangelijos logika susiduria akis į akį. Laimingi turtingi, laimingi stiprieji, triumfuojantys – tai galime išgirsti žiniasklaidoje ar viešojoje erdvėje. Tad aptariami palaiminimai tampa tikra revoliucija ir iššūkiu (net skandalu!) šiandienos logikai. Nūdienos kongresas siekia parodyti dvasinės revoliucijos poreikį. Apverčiama vertybių sistema ir atskleidžiama amžinojo gyvenimo logika.
Pabrėžtina, kad šiandien aptariami palaiminimai nėra įsakymai. Įsakymai kažką draudžia, įpareigoja. Jei jų nesilaikome, galimos sankcijos. Jėzus neįsakė būti tyraširdžiams, gailestingiems ar taikdariams. Jis kvietė. Tą darė švelniai, konkrečiai ir nurodė, koks atlygis laukia pasirinkus teisingai. Tad į ką esame kviečiami?
Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus karalystė
Neturime vargti ar stokoti materialiai. Jėzus nedraudžia turėti stogo virš galvos, drabužių, maisto ar kitų gėrybių. Turtingas žmogus irgi gali būti dvasios vargdienis. Esmė – širdies laikysena. Pasaulis moko remtis turtu, galia ar pačiu savimi. Šis savipakankamumas yra didžiausia kliūtis Gailestingumo miesto statybai. Kristus moko remtis Dievu. Šiuo palaiminimu Jėzus pradeda neatsitiktinai. Tradicija jį laiko visų palaiminimų pamatu. Jei nesi vargdienis prieš Dievą, negali priimti kitų iššūkių. „Tada yra per daug „aš“. Dvasios vargdieniškumas tada nesuprantamas“, – teigė kunigas.
Dvasios vargdienis nesiremia savo nuopelnais. Jo širdis laisva ir rami, o esminis saugumo ramstis – pats Dievas. „Tikrasis dvasios neturtas – nuolankumas“, – šv. Tomą Akvinietį citavo R. Doveika. Ir čia pat pateikė vieną ryškiausių dvasinio neturto pavyzdžių – Švč. Mergelę Mariją. Jos ištartame TAIP tilpo visas dvasios neturto grožis, ji atsivėrė Dievui, visiškai Juo pasitikėjo. Ir, akivaizdu, pasirinko teisingai.
Ką gi, esame prieš Dievą nuolankia ir prie turto neprisirišusia dvasia. Kas toliau?
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti
Lietinga diena ar mažiau taškų egzamine – tai ne tas liūdesys, apie kurį kalba Jėzus. Jis kalba apie skausmą dėl blogio, kuriam pasiduodam, suvokimą, kokia didelė Dievo malonė ir kokia silpna mūsų valia. Šis palaimintas liūdesys padeda pamatyti savo neištikimybę.
Žmogus gali būti perkeistas per ašarų malonę. Pasak dykumos tėvų, tai ypatinga malonė, nes suminkštinama žmogaus širdis ir priimama paguoda iš Dievo. Net pats Jėzus buvo ne kartą pravirkęs. Tai rodo, kad Dievas nėra abejingas žmogaus skausmui. Kun. Ričardas kvietė nebėgti nuo šio skausmo, nesiekti pripildyti save triukšmo ar užimtumo. Tylos bijome, nes iškyla tai, ką žmogus nešasi širdyje. Stokime į šią akistatą ir būsime pripildyti tikros paguodos, o ne laikino užsimiršimo.
Žmogus, kuris moka verkti su Kristumi, vieną dieną ir džiaugsis su Juo.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę
Sutikime, iš pirmo žvilgsnio nėra aišku, kas tie romieji: ramieji, o gal rimtieji? Kun. Ričardas skuba į pagalbą mūsų nežinojimui. Romumas nėra emocijų nebuvimas. Tai gebėjimas neleisti joms šeimininkauti. Kitaip tariant, vidinės laisvės ženklas. Jėzus romus. Romumas – saugumas Dieve. Nebereikia nuolat gintis, žmogus tampa laisvas.
Skamba gražiai. Tiesa, Pilaitės klebonas priminė, kad mes, lietuviai, nepraleidžiame progos pasakyti piktą žodį, įkąsti kitam, nusikeikti. Tai ypač ryšku socialiniuose tinkluose. Visgi tai ne tik skaudulys, bet ir galimybė tapti romiems aplinkinės neramybės sąlygomis.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti
Alkis ir troškulys – vieni stipriausių žmogaus jausmų, gyvybės klausimas. Toks ilgesys užvaldo visą žmogų. Tačiau baigtiniai dalykai (maistas, gėrimas) negali užpildyti žmogaus sielos. Tą gali tik Dievas, nes yra begalinis. Galutinis žmogaus troškimų atsakymas – Dievas. Kuo labiau žmogus artėja prie Dievo, tuo labiau jo ilgisi. Dievas kviečia trokšti daugiau. Žmogų dažnai formuoja tai, ko jis trokšta. Troškime Dievo.
Stabtelėkime ir klauskime savęs: ar dar ilgiuosi Dievo? Ar trokštu teisumo? Ko išties trokšta mano širdis?
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo
Pirmieji keturi palaiminimai yra apie žmogaus santykį su Dievu, penktasis – apie žmogaus santykį su žmogumi. Kertinis palaiminimas ir kvietimas statyti Gailestingumo miestą. Žmogus gauna apsčiai gailestingumo iš Dievo, jei tik nuolankia širdimi pripažįsta savo netobulumą ir žada pasitaisyti. Tačiau pats gaudamas, privalo tuo dalintis su kitais. Gailestingumas yra meilė, kai žmogus įsileidžia į save kito skausmą.
Kaip nusidėjėlis jaustųsi sutikęs krikščionį? Imituosime teisingumą ar dalinsimės gailestingumu? Teisingumą palikime Dievui. O mums patiems teisinga būti gailestingiems. Atleidimas – aukščiausia gailestingumo forma. Atsisakoma teisės į kerštą ir teismas perduodamas Dievui. Gailestingumo miesto statybose kun. Ričardas kvietė sekti gailestingųjų šventųjų pavyzdžiais.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą
Tyrumas, pasak R. Doveikos, neretai susiaurinamas iki skaistumo. Taip, skaistumas yra svarbi dorybė, tačiau norint būti tyraširdžiams reikia šio to daugiau. Esmė yra vidinė vienybė. Nepadalinta širdis ir žvilgsnis, eliminuotas vidinis chaosas. Tyrumas nemažina meilės. Meilė sutvarkoma. Tai gyvenimas, kuriame Dievas tampa pirmąja meile.
Žmogus buvo sukurtas, kad galėtų regėti Dievą. Ir jau regėjo, kol nepasidavė žalčio vilionėms. Tai yra palaimintasis regėjimas, mums žadamas Dangaus karalystėje.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais
Tai kitokia taika nei tik konflikto nebuvimas. Kalbama apie tapatumą arba laikyseną. Žmogus, kuris kuria įvairiapusę taiką, neša ramybę, atspindi dangiškojo Tėvo Širdį. Tai būsena, kai viskas yra savo vietoje. Rojaus sodas – pirmoji taikos erdvė. Nuodėmė suardo harmoniją. Nuo tos akimirkos istorija tapo susitaikymo su Dievu istorija.
Kai pasaulis stato sienas, Evangelija kviečia statyti tiltus. Žmogus tampa taikdariu leisdamas Dievui veikti savyje. Tačiau kodėl taikdariai – Dievo vaikai? Kodėl ne bendražygiai ar kolegos? „Nes daro tai, ką ir Tėvas“, – teigė kun. Ričardas. Seka Tėvu, tęsia jo misiją.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra Dangaus karalystė
Čia Kristus kalba apie tuos, kurie kenčia dėl ištikimybės Dievui. Krikščionys dėl savo požiūrio persekiojami net ir mūsų dienomis. Šiandien persekiojama pašaipomis, marginalizacija, spaudimu. Sunkiausia tampa ne fizinė kančia, o vienatvė. Žinojimas, kad sekame Kristumi, išlaisvina nuo pagundos visiems patikti. Pritarimas neturi tapti svarbesnis už tiesą. Galiausiai kils klausimas: būti ištikimam Kristui ar pasauliui?
Pirmas ir paskutinis palaiminimas baigiasi tais pačiais žodžiais. „Visi palaiminimai yra viena kelionė“, – šv. Augustiną citavo R. Doveika. Palaiminimai sudaro vieną gyvą visumą. Tai nėra aštuonios atskiros dorybės. Kuo labiau žodžiams leidžiama įsišaknyti, tuo karalystė greičiau atsiranda žmogaus širdyje.
Tapti panašiam į Kristų – gyventi palaiminimais jau dabar, taip savo pranešimą baigė kunigas Ričardas.