Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso metu ses. Cathy Jones RA skaitė pranešimą apie tarnystę bendruomenėje. Remdamasi pranašo Izaijo pašaukimu ir palyginimu apie gailestingąjį tėvą ji priminė, kad kiekviena krikščioniškoji tarnystė prasideda nuo asmeninės Dievo gailestingumo patirties. Tik patys jį priėmę galime tapti gailestingumo liudytojais ir nešėjais kitiems.
Kaip sakė pati ses. Cathy, labai gražu, kad susitikimą pradėjome melsdami Dievo gailestingumo sau ir kitiems. Visi vienaip ar kitaip tarnaujame. Gal esame katechetai, gal patarnaujame šv. Mišiose, gal giedame chore, gal esame tėvai ar seneliai. Net jei mūsų tarnystė neturi pavadinimo, per krikštą gavome misiją tarnauti nešdami Gerąją Naujieną kitiems. Visos tarnystės Bažnyčioje, kad ir ką darytume, giliai įsišaknijusios Dievo gailestingume. Ar bent jau taip turėtų būti.
Ses. Cathy kvietė atidžiau pažvelgti į dvi Šventojo Rašto ištraukas, parodančias, koks neatsiejamas nuo krikščioniškųjų tarnysčių yra Dievo gailestingumas.
Pranašas Izaijas gyveno VIII a. prieš Kristų, jis aktyviai ragino žmones atsiversti ir atgailauti už nuodėmes. Izaijas pažinojo Viešpatį, bet tik susidūręs su Juo akis į akį Jo šviesoje pažino save. Izaijas suprato, kad pats nėra geresnis už žmones, kuriems pamokslauja, kad jam pačiam lygiai taip pat reikalingas Dievo gailestingumas. Ir tik patyręs Dievo gailestingumą pranašas gali imtis tarnystės: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Esame nusidėjėliai – tai esminis dalykas, kurį suvokti turi visi tarnaujantys Bažnyčioje. Tik būdami nuolankūs galime stoti prieš Dievą ir Jam tarnauti.
Ko apie nuolankumą mus moko Izaijo pašaukimas? Angliškas žodis humility (nuolankumas) kilęs iš lotyniško humus – šis žodis reiškia purvą, dulkes, dirvą, žemę. Kitaip tariant, humus yra tai, iš ko žmogus padarytas. Todėl tikrasis nuolankumas nepaneigia žmogiškosios didybės, o tiesiog konstatuoja faktą – žmogus yra dulkė. Kad nuolankiai tarnautume, privalome suvokti, kas esame mes ir kas yra Viešpats. Esame nepaprastai reikalingi gailestingumo, o Viešpats iš visos širdies trokšta tą gailestingumą suteikti.
Sūnus palaidūnas Rembranto paveiksle
Kitas pasakojimas apie gailestingumą – tai visiems žinoma istorija apie sūnų palaidūną. Ses. Cathy pakvietė apmąstyti šią istoriją, interpretuotą Rembranto paveiksle. Trys pagrindiniai paveikslo personažai, žinoma, yra jaunėlis ir vyresnėlis sūnūs bei tėvas. Visuose šiuose veikėjuose Rembrantas atpažino save, o sulaukęs vyresnio amžiaus pasijuto šaukiamas tapti panašus į tėvą. Atidžiau panagrinėtos esminės paveikslo detalės.
Jaunėlio kojos. Tai sunkų kelią pėsčiomis kentusio žmogaus kojos. Prabangiai apautos jos paliko tėvo namus, o sugrįžo pavargusios, sumuštos, pūslėtos. Sūnus basas suklumpa priešais tėvą. Jis nieko nebeturi, tad jam belieka gręžtis į tėvo gailestingumą.
Vyresnėlio veidas. Jis sutrikęs, tėvo gailestingumas jam nesuvokiamas. Vyresnėlį kankina pavydas, mat jo ir brolio santykis remiasi konkurencija. Jis, priešingai nei savo menkumą suvokęs jaunėlis, negali nei suprasti, nei priimti tėvo gailestingumo.
Tėvo akys ir rankos. Tėvas švelnus, senas, regis, aklas, bet sūnų atpažįsta be vargo. Jo rankos skirtingos: kairė – tėviška, ji priklauso Dievui Kūrėjui, viską padariusiam ir valdančiam; dešinė – motiniška, švelni, rūpestinga ranka.
Būkite gailestingi sau
Mes, tarnaujantys Bažnyčioje, kitiems turime būti ir tėvai, ir motinos. Kadangi patys grįžome namo, dabar kaip tėvas turime laukti kitų sugrįžtančių. Kadangi patys buvome su džiaugsmu sutikti ir apkabinti, dabar kaip tėvas turime su džiaugsmu sutikti ir apkabinti kitus. Kadangi patys patyrėme gailestingumą, dabar tėvo gailestingumą turime dalinti kitiems. Esame savo Tėvo vaikai, kviečiami būti į Jį panašūs.
Tačiau gyvename kultūroje, kuri skubina, verčia lėkti, nelaukti, nuolat judėti. Kaip tokioje kultūroje leisti Dievui lėtai veikti? Ses. Cathy pataria: būkime gailestingi sau. Dievas kviečia mus mylėti Jį, kitus ir save, atjausti kitus ir save, rūpintis kitais ir savimi. Deja, dažnai tie kurie atlieka tarnystes Bažnyčioje, moka tarnauti kitiems, o save pamiršta. Bet iš tuščio indo nepasemsime. Tik patys prisipildę galime Dievo gailestingumą dalinti kitiems. Todėl ses. Cathy pabaigai siūlo maldą:
Dieve, padėk mums, Tavo tarnams,
Gyventi turint tikslą,
Gyventi laisvėje, prie nieko neprisirišus,
Gyventi išmintingai ir nuolankiai,
Gyventi teisingai ir gailestingai,
Gyventi su meile ir ištikimybe,
Gyventi sąmoningai,
Gyventi dėkingai ir dosniai,
Gyventi pilnatviškai ir entuziastingai.
Virš visko esantis, mylintis ir gailestingas Dieve, padėk mums įsišaknyti Tavo gailestingoje meilėje ir dalintis Tavo gailestingumu su kitais.
Amen.