R. Dakševič nuotr.
Ar gailestingumas yra tik graži idėja, ar konkretus veiksmas? Ar Bažnyčios vienybė reiškia vienodumą, o skirtumai – grėsmę? Į šiuos ir kitus klausimus Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso susitikime atsakymų ieškojo kardinolas, Krokuvos arkivyskupas Grzegorzas Ryśas. Pokalbyje apie gailestingumą, ekumenizmą ir maldą skambėjo ne tik netikėtos įžvalgos, bet ir labai praktiškas kvietimas: mažiau kalbėti, daugiau daryti.
Paklaustas apie gailestingumo kongresų tradiciją kardinolas pabrėžė, kad tokie viso pasaulio katalikų susibūrimai padeda išgyventi tikėjimą, pamatyti įvairią Bažnyčią, vienas kitą sustiprinti. „Tikėjimas yra asmeninis, bet jokiu būdu ne individualus“, – sakė kardinolas ir tvirtino, kad susitinkame drauge tą tikėjimą išgyventi.
Net ir tarp daugybės žmonių įmanomas asmeninis susitikimas, asmeninė tikėjimo patirtis, nes daug žmonių – tai dar ne minia. Kai iš viso pasaulio į vieną vietą suvažiuoja tikintieji, atsiskleidžia Bažnyčios visuotinumas: „Mūsų skirtumai nėra prakeikimas, tai turtas.“ Pasak kardinolo, skirtumai netrukdo Bažnyčios vienybei. Būtent bandymas visus suvienodinti ten, kur to visai nereikia, skaldo Bažnyčią, o skirtumuose atsiveria Bažnyčios grožis ir vieningumas.
Taip kalba pasisuko apie ekumenizmą. Kardinolas pabrėžė, kad ekumenizmas nėra tik kitų denominacijų pažinimas. Tai dalijimasis Šventosios Dvasios dovanomis. Šventoji Dvasia veikia ne tik Katalikų Bažnyčioje. Daug ko išmokti galime iš anglikonų, evangelikų, ortodoksų ir kitų konfesijų tikinčiųjų. Kardinolas papasakojo apie ekumeninio judėjimo pradžią. Tada būta daug optimizmo, kad Bažnyčia tuoj tuoj susivienys. Tačiau toks susivienijimas, kokio žmonės laukė, neįvyko. Tad ką dabar daryti. „Melstis ir žiūrėti, ką daro Šventoji Dvasia“, – atsako kardinolas.
Kaip atrodo tas dalijimasis Šventosios Dvasios dovanomis? Kardinolas pateikė kelis pavyzdžius, kaip svarbu mums, krikščionims katalikams, pažinti kitas tradicijas, ypač žydų tradiciją, be kurios nesuprasime esminių savo tikėjimo momentų. Štai kad ir Kristaus prototipo Izaoko vaidmuo. Krikščioniškoji tradicija linkusi vaizduoti mažametį Izaoką, Abraomo vedamą paaukoti.
Tačiau, pasak žydų tradicijos, kai Dievas paprašė Abraomo atiduoti savo vienturtį sūnų, jis buvo nebe vaikas, o maždaug keturiasdešimties metų vyras. Abraomas neaukoja sūnaus. Sūnus pats aukojasi. O tai matydamas aukojasi ir tėvas. Šiai aukai suteikiamas visai kitas atspalvis, to nesuvoktume nepažindami žydų tradicijos. Tam mums ir reikalingas dialogas. Todėl skirtingos Bažnyčios turi dalytis dovanomis.
Užsiminta ir apie asmeninį maldos gyvenimą. Paklaustas, kaip šiandienos žmogui melstis, kardinolas teigė: „Atsakymas visada yra Jėzus.“ Gilus santykis su Jėzumi įgalina mus santykiui su kitais. Kardinolas pasidalijo ir savo paties maldos rutina. Anksti ryte – brevijorius, tuomet vizitas į asmeninę koplyčią, kur priešais Švč. Sakramentą kardinolas skaito Šventąjį Raštą. „Jei nori išgyventi – tai vienintelis kelias.“
O kaip skleisti gailestingumo žinią? Kardinolas atsakė paprastai: jei veiksime, neišvengiamai būsime paklausti, kodėl taip elgiamės, kodėl esame gailestingi. Bet nepaklaustam atsakinėti nereikia. „Apie gailestingumą daug nekalbėk. Daugiau daryk.“