M. Petraškaitės nuotr.
Gyvename laikais, kai nesutarimai visuomenėje tampa vis ryškesni. Politika, moralės klausimai, šeimos samprata, lytinė tapatybė ar religija dažnai ne tik išskiria žmonių nuomones, bet ir supriešina pačius žmones. Ar tokiomis aplinkybėmis dar įmanoma kalbėti apie vienybę? Jei taip – kokį vaidmenį gali atlikti Bažnyčia?
Šie klausimai aptarti Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso metu vykusioje diskusijoje su katalikų apologetu, tinklalaidės „Pints with Aquinas“ kūrėju Mattu Fraddu ir antropologu dr. Sauliumi Matulevičiumi.
Diskusijos pradžioje Fraddas atkreipė dėmesį į tai, kad vieninga visuomenė yra taikos ir gėrio visuomenė, o piktasis visuomet trokšta sukelti joje suirutę bei pykčius. Skaldyti ir valdyti, regis, yra velnio despotijos, „socialinės politikos“ tikslas.
Pasak Matto, norėdami atsakyti, kodėl mūsų kultūra patiria susiskaldymų, turime suprasti, kas yra kultūra. Tiek Mattas, tiek diskusijos moderatorius antropologas dr. Saulius Matulevičius sutiko, kad kultūra yra tai, kas kuria bendrą skirtingų asmenų gyvenimą. Tai bendras tikėjimas, bendros laisvalaikio formos, bendri visuomenės tikslai ir pan. Jiems nykstant, regis, ir kyla vadinamieji kultūros karai.
Katalikiškas požiūris šiandienėje visuomenėje, atrodo, kelia tik dar daugiau suirutės ir susiskaldymo, nes konkrečios (net jei ir kalbančios apie gailestingumą) moralės normos šių laikų visuomenei neretai atrodo perdėm griežtos. Tad diskusija tarp Matto Fraddo, Sauliaus Matulevičiaus ir auditorijos sukosi būtent apie tai, kaip visuomenėje apie šiuos klausimus turėtų kalbėti katalikai. Ar katalikiško požiūrio priminimas yra tai, kas galiausiai grąžins vienybę, ar, priešingai, mus tik dar labiau skaldys?
Skirtingas požiūris į moralę
Mattas pastebėjo, jog yra tam tikrų moralinių klausimų, kuriais mūsų visuomenė aiškiai vieninga. Pavyzdžiui, retas mano, kad rasinė diskriminacija ar narkotikų prieinamumas vaikams yra tik subjektyvios nuomonės klausimai. Daugeliu moralinių klausimų esame „moraliniai absoliutininkai“, suprantantys, jog čia nėra vietos diskusijai: neklausiame, ar vaikams turėtų būti leidžiama vartoti narkotikus, ar vienos ar kitos rasės atstovai turėtų būti laikomi viršesniais ir pan. Žinome, kad tai yra blogai, ir su tuo kovotume.
Vis dėlto kai kuriais klausimais, pasak Matto, visuomenei nėra labai aišku, kaip apibrėžti moralines normas. Pavyzdžiui, klausimai, susiję su lyties keitimo įstatymais, abortų teise ir kitomis aštriomis politinėmis temomis. Pranešėjas iškelia dilemą: ar visuomenėje norime tylos ar taikos? Pasak kalbėtojo, kartais galvojame, gal geriau nesidalyti savo nuomone, nes visuomenės nariai ir taip stipriai pykstasi (tai ypač aktualu Matto šalyje JAV). Tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą tai nepadeda rasti bendro tiesos taško, tad atrodytų, jog visuomenės gerovei sveikiausia būtų kaip tik mokėti atvirai, bet pagarbiai išsakyti nuomonę, kad būtų galima kuo anksčiau pradėti ieškoti bendrų sprendimų.
Kaip katalikas turėtų kalbėti?
Moderatorius Saulius Matulevičius atkreipė dėmesį į tokią realybę: net ir tie, kurie save pristato katalikais, neretai tą daro tik dėl politinių paskatų. Su tuo sutiko ir Mattas, pasidalijęs skaudžiu atveju, kai JAV politikos atstovai pateikia asmenines Biblijos interpretacijas tam, kad pakreiptų rinkėjų sprendimus politinei naudai, – ir kartais tai daroma net ir siekiant Bažnyčios mokymui prieštaraujančių tikslų.
Nepaisant to, pašnekovai suteikė blaivumu paremtos vilties, primindami, kad pasauliečiai nėra Bažnyčios mokymo nešėjai. Kiekvienas pasaulietis turi teisę kalbėti, pristatyti Bažnyčios mokymą ir kaip tuo gyvena. Tačiau pačiai Bažnyčiai autoritetingai atstovauja tik dvasinio luomo nariai. Taigi, išvydę krikščionį politiką, kritikuojantį ar pristatinėjantį Bažnyčios mokymą (ypač jei tai prieštarauja vyskupų nuomonei), galime ramia sąžine nesutikti ir ištikimai klausyti savo Bažnyčios ganytojų žodžių. Kitaip tariant, „kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12, 17).
Filmų spąstai
Kultūros tema diskusijoje paliesta ir kalbant apie filmus, televiziją ir šiuolaikinę pramogų industriją. Fraddas pabrėžė, kad blogio vaizdavimas mene savaime nėra blogis. Kitaip negalėtume skaityti net Šventojo Rašto, kuriame aprašomi ir sunkiausi žmogaus nuopuoliai: nužudyti tave mylintį, nekaltą ir visą tau atidavusį Kūrėją.
Taip kalbėdamas Mattas išskyrė dvi turinio rūšis: viena, kai turinyje perteikiant žinutę nuodėmingas veiksmas panaudojamas tik kaip įrankis, ir kas kita, kai pati nuodėmė (pavyzdžiui, pornografija) tampa turinio pasitenkinimo šaltiniu.
Vis dėlto jis siūlė atkreipti dėmesį į skirtumą tarp kūrinių, kuriuose nuodėmė vaizduojama kaip pasakojimo dalis, ir tokių, kuriuose ji tampa pagrindiniu pasitenkinimo šaltiniu. Jo nuomone, intymiausi žmogaus gyvenimo aspektai yra verti pagarbos ir saugojimo. Po adoracijos mes Kristaus kūną įdedame į prabangiausią indą, o indą įdedame į gražiausią tabernakulį. Tai darome iš pagarbos Kristaus kūno tyrumui ir brangumui mums. Lygiai taip turėtume gerbti ir kitų bei savo privačiausias kūno dalis – kaip dovaną, skirta tik tam žmogui, kurį iš tiesų myli ir gali pasitikėti, kas jis myli tave.
Kalbėdamas apie pornografiją Fraddas dalijosi ir savo asmenine patirtimi. Dar vaikystėje atsitiktinai susidūręs su pornografiniu turiniu jis ilgus metus jautė jo paliktas žaizdas. Dėl šios priežasties jis pats vengia filmų su seksualinio pobūdžio scenomis, tačiau pabrėžė nenorintis savo asmeninių ribų primesti kitiems. Mattas pripažįsta turėjęs priklausomybę pornografijai, tačiau tiems, kurie nėra tokie jautrūs, nedraudžia žiūrėti filmų vien dėl to, kad ten yra keletas per daug intymių scenų. Tad jei filmą žiūrite dėl paties filmo, o ne dėl jame pasirodysiančių seksualinių scenų, tada, Matto nuomone, filmą žiūrėti galima, jei esate tikras, kad vėliau tai jūsų neves į kitas pagundas.
Fraddas dalijosi savo patirtimi, kad stengiasi šeimoje pirmas pradėti sudėtingiausius pokalbius ir imtis atsakomybių. Jo nuomone, vyras kviečiamas būti „uola“ žmonai ir vaikams – ne dominuoti, bet prisiimti sunkiausias naštas, kad kitiems jų tektų mažiau. Vis dėlto jis pripažino, kad santuoka pirmiausia yra tarpusavio pagalba ir solidarumas, todėl ne visada viską pavyksta pakelti vienam.
Katalikas turi mylėti kiekvieną
Nors diskusijos pradžioje pripažinta, kad katalikiškas požiūris šių dienų visuomenėje neretai nepriimtinas, Mattas siūlo ne kitus smerkti, bet kaip tik priimti ir mylėti. Jis primena, kad velnias siekia žmones atskirti vienus nuo kitų. Neretai arba įžiebia neapykantą, arba kursto nevertumo, kaltės jausmą. Didžiausias to priešnuodis – priimti kitą kaip žmogų, net jei nesutinki su jo nuomone.
Nors Fraddas griežtai pasisako prieš pornografiją, jis pabrėžė, kad niekada savo griežtumo nenukreipia į patį žmogų. Jis teigė, kad jei po pranešimo prie jo prieitų žmogus ir prisipažintų turintis priklausomybę pornografijai, pirmiausia stengtųsi jį išklausyti ir priimti. Pasak Fraddo, krikščionis kviečiamas kovoti su blogiu, tačiau niekada neatstumti žmogaus. Visi esame broliai ir sesės ir turime padėti vieni kitiems, žvelgdami su meile, net jei turime nesutarimų.
Paskutinis palinkėjimas
Viską apibendrinant, paskutinis auditorijos klausimas buvo šis: tad kaip mūsų visuomenei susivienyti? Matto atsakymas: „Na štai ir atsakymas. Pasiruošę? Būti šventuoju!“